The Bastards of Pizzofalcone (2025)

3* su stipria uodega
Paprastai, bet ne prastai! Laukiu pažinties su "Tamsa"!
🖋️Mes juk naujieji Picofalkonės šunsnukiai, ar ne? Tie, kurių kiti policininkai nekenčia už paveldėtą pavadinimą, nusikaltėliai-vien dėl to, kad esame policininkai, o civiliai -dėl abiejų priežasčių po truputį. O mes patys dėl to, kad jaučiamės atstumtieji, neteisingai čia atgrūsti su kitais tokiais pat.

I never pre-order books from Amazon. I can usually find a copy of even the latest publications through interlibrary loan. But for this series, I didn't want to take a chance. I ordered Book 2, The Bastards of Pizzofalcone, right after I read the first book in the series, The Crocodile, and it arrived on the first day: April 5. It did not disappoint. When I first began reading, I found myself comparing this series to de Giovanni's historical Commissario Ricciardi series (set in 1930s Naples), but that's unfair. Like Carlo Lucarelli, who has written both historical and contemporary mysteries, de Giovanni can do it all. In Book 1, I found myself missing de Giovanni's evocative portrayal of Naples. It's pervasive in the Ricciardi series. But in Book 2, it's back. As displaced Inspector Lojacono begins to feel at home in Naples, de Giovanni brings it to life for the reader. It's March. The wind and rain are lashing the city, flooding the streets and roiling the Bay of Naples.

At the beginning of the book Lojacano is transferred to a new precinct called Pizzofalcone. There has been a police scandal in the precinct so four new detectives are brought in, but they are all "problem" cops of one sort or another, including Lojacano. But he has a secret weapon. The beautiful and brilliant Magistrate Laura Piras trusts and admires his abilities as a police detective. And she also has a personal interest in him. De Giovanni excels in character development, but he also writes beautifully-plotted police procedurals. I have read so many of his books now -- everything available in English translation -- that I actually solved the central mystery, the murder of a Naples socialist married to a philandering notary. Of course, he's the prime suspect, but it seems unlikely that he did it. But who? The victim is a beloved recluse. There are also two sub-plots: one about a young woman who may be the victim of human trafficking; and another a series of suicides that duty captain Giorgio Pisanelli, one of the existing officers at Pizzofalcone, is convinced are murders. Giorgio has a very sad backstory, but he's an example of a secondary character that de Giovanni brings to life in a few short pages. And Pisanelli needs to confide his suspicions about the suicides to Lojacano (Book 3?). For anyone who read The Crocodile and found it a bit too dark, this book is very different. De Giovanni is focused on introducing his new cast of characters, "The Bastards of Pizzofalcone," who bristle at that characterization in the beginning, but wear it as a badge of honor by the end.

For those readers addicted to the Commissario Ricciardi series, as I am, there's a nod to Ricciardi in the book: "Lojacano walked over to the spot on the carpet marred by the dark stain. He wondered what the signora might have been thinking right before she died. That would have been useful to know: the last, fleeting thought before the darkness of night. Who could say whether she'd thought of love, if she'd remembered something, someone. If she'd been surprised by love" (138).

I anxiously await the translation of Book 3, Buio per i Bastardi di Pizzofalcone. Once again, calling Europa Editions. Your World Noir series is wonderful. And thanks for giving us Elena Ferrante, too.

Man ne taip labai patiko kaip Zinovjevai, bet patiko labai! Tik pradėjau skaityti ir supratau, kaip buvau pasiilgusi tradicinio detektyvo su policijos nuovada, tyrėjais, kurie ne guminiai, o visai simpatiški, su savomis istorijomis, kurios tau darosi ne mažiau įdomios nei pagrindinis veiksmas. Ir normalus nusikaltimas be iškrypimų! Ir maži paraleliniai nusikaltimukai, kaip normaliose nuovadose (taip įsivaizduoju). Ir ne toks nuobodus kaip visokie pvz Horsto procedūriniai trileriai.

Picofalkonės komisariatas - vieta, iš kurios ką tik išgrūdo susikompromitavusius VISUS policininkus: jie konfiskuodavo narkotikus iš prekeivių ir paskui patys stumdydavo. (Grynai kaip iš Policijos dievai, pirmą ir paskutinį kartą gyvenime pasidžiaugiau, kad skaičiau tą knygą.) Tada iš visokiausių nuovadų surinko lūzerius ir non gratas ir perkėlė vietoj atleistųjų. Pagrindinis Lojakonas perkeltas, nes kažkas jį apšmeižė (tipo tas turėjo paaiškėt pirmoj serijos knygoj, kurios kažkodėl nėra LT). Mergina - nes šaudė tarnybiniu ginklu. Kitas - nes vos neprismaugė įtariamojo. Dar kitas - nes yra bezdarnas kažkokio VIPo sūnelis ir visi nori juo atsikratyt, bet užtat tas ekstremaliai vairuoja 200 km/h. Ir lavonas, ir turtingoji upper class - keli tūkstančiai žmonių per visą Italiją, kurie vieni kitus pažįsta ir vieni su kitais ženijasi.

Visa tai man labai patiko. Dar kas iškart verta 5* - papildoma linija seno policininko, kuris registruoja visas mieste randamas savižudybes ir traktuoja jas kaip žmogžudystes, ir ieško tarp jų jungčių, ir niekaip neranda. Visa šita linija ir tai, kaip ji išsiriša, verta atskiro kūrinio, tiesiog poezija. Bet tai, kad ji tėra mažutė šalutinė nesureikšminta linijėlė - dar geriau.

Dar patiko - motinos su neįgaliu sūnumi linija, kažkokia - be dramos, be kulminacijų, tiesiog tokia nuotrauka iš gyvenimo.

Nepatiko:
1. Kažkaip vis išlendantis pasakotojo mačizmas. Kaip amerikietiškuose hard-boiled detektyvuose, pagrindinis tyrėjas toks užsigrūzinęs, valkiojasi kabokuose ir TIKRAI TIKRAI NEPASTEBI kaip į jį įsižiūrėjusios VISOS moterys. Ji tik šiaip sau pabendrauja su kaboko savininke, kaži kodėl jam ten visada rezervuotas staliukas. Jis tik šiaip yra draugai su kitos įstaigos ir daug už jį aukštesnėse pareigose dirbančia teisėja/tyrėja (neatsimenu), visai sutapimas, kad ji vis gali jam padėti, surasti kitiems nerandamų duomenų.

2. Dar blogiau yra TA VIENA PANA KUR MĖGSTA GINKLUS IR NETURI DRAUGO, u know what i mean???? Toliau - visiškai kontekstui nereikalinga scena porno klube, kur pana prieina prie.... omggg.... MOTERS!!! ir!!!

Kai atsiskyrė lūpos, moterys žvilgsniu išsakė tai, ką jų kūnai jau žinojo. [Vardas] paėmė rudaplaukę už rankos ir nusivedė prie durų į privačius kambarius, kur šios vietos lankytojai galėjo iki galo atverti savo prigimtį.
Ir šviesa prasiskverbė į šešėlyje tūnojusią pusę... (p. 132)

Na bet ir vėl patiko - be galo graži beveik pabaiga. Policininkai jau žino, kas nužudė, tik mes ne:

Galiausiai žmogus, nužudęs Čečiliją De Santis, pasirodė pastato laiptinėje. Jis stabtelėjo ant slenksčio ir, žvelgdamas į lietaus sieną, mėgino įvertinti atstumą, kurį turėjo nubėgti iki prabangaus sedano, o paskui nuvairuoti jį į garažą. Atsiduso ir išsitraukė juodas odines pirštines.
Lojakonas ir Aragona išniro iš šešėlio ir per balas sparčiu žingsniu kirto gatvę. Abu iš šonų prisiartino prie žmogaus, nužudžiusio Čečiliją De Santis, tada Lojakonas tarė:
- Lipkime į mašiną, turime šnektelėti.
Jiems susdėsu - Aragona įsitaisė viduryje galinės sėdynės, Lojakonas keleivio vietoje - žudikas prie vairo tarė:
- Turime pasišnekėti... Ir apie ką šnekėsimės, inspekto'? Aš tikrai jums jau viską pasakiau. (p. 298)

Buvo vienos dienos atostogos, nuo ryto iki vakaro skaitant detektyvą - nebeištvėriau, kai visi atostogauja. Pasitaikė puikus (buvo, kas pataria, ačiū!).

Paprastas - policininkai tiria žmogžudystę, vienas iš jų, pagrindinis toks geresnis (bet ne supermenas), o šiaip visi skyriaus policininkai su savo gyvenimais, savo kompleksais, manijomis ir neapykantomis, bet egzotika nepadaryta nei iš vieno - visi tikri. Man patiko, kad susidėlioja visuomenės vaizdas - su nelygybe, neteisybe, sluoksniais, imigrantais, aristokratais, tarnais ir tarnautojais, net vienuolis yra labai neblogam vaidmeny. Personažų meistras yra autorius, tik vos vos silpnesni moterų personažai, gaila (labiau šabloniški).

Tirštas miestas, įvairūs rajonai ir gatvės, įvairios publikos, skirtingos problemos, kurios kartais labai nevienodai suprantamos. Tas labai patiko. To ir užtenka, tada nereikia nei kažkokio labai sadistinio nusikaltimo, nei super-netikėtų sąsajų, nei mistinių erdvių ir ritualų, vis tiek įdomu. Daugiau čia yra įspūdžio iš miesto su savo įtampom, negu iš detektyvinio tyrimo. Yra tokių šalutinių linijų, kurios kartais smarkiai pralenkia nusikaltimo tyrimo aprašymus.

Un omicidio è una cosa seria, sai, palla di vetro, pensava Lojacono. Un omicidio è un fatto grave, che muove un sacco di gente.

E in quest’ultimo romanzo di Maurizio De Giovanni ce n’è davvero tanta di gente. Non solo quella che, inevitabilmente, ruota intorno alla vita della povera Cecilia, assassinata per amore con una banale palla di vetro, "..perché l’amore è forte, e quando va verso il mare non conosce ostacoli e travolge e abbatte e frammenta, e si porta via i pezzi”, ma anche per tutti i nuovi personaggi investigativi che vanno a rimpolpare il decimato distretto di polizia di Pizzofalcone. Loro sono i “bastardi”, la feccia, gli incapaci, gli scarti di altri distretti, soggetti sgraditi ai loro superiori che non vedono l’ora di sbolognarli. Ognuno di loro ha qualcosa da nascondere o da farsi perdonare, eppure insieme riescono a formare una squadra efficiente che risolleverà le sorti del malfamato distretto. Le loro giornate investigative sono perennemente accompagnate da un mare in burrasca, da una pioggia incessante, da un vento sferzante e insistente, ma i “bastardi” non si fermano davanti a nulla, vogliono salvarlo il loro distretto e si danno da fare. Così, mentre l’ispettore Lojacono, già conosciuto con l’indagine del “coccodrillo”, rischia continuamente la vita girando in macchina con l’agente scelto Aragona, che vorrebbe essere Serpico, e che sfreccia fra i vicoli di Napoli come se fosse su una pista di formula uno, per indagare sull'omicidio di Cecilia, i due colleghi Romano e Di Nardo scoprono che una bellissima ragazza diciottenne può anche essere ceduta dalla propria famiglia ad un ultrasettantenne, per interesse. E poi c’è l’attempato sostituto commissario Pisanelli, il quale non può fare a meno di indagare su una serie di strani suicidi di anziani malati, poveri e soli, perché lui vorrebbe proprio conoscerla quella mano misericordiosa che provvede là dove i poveretti non hanno il coraggio. Con questo ultimo romanzo Maurizio De Giovanni ci regala come sempre un’ottima lettura, e ci consegna una nuova serie poliziesca, ambientata ai giorni nostri, in una Napoli poliedrica, caotica, rumorosa e inquinata, distante dall’atmosfera cupa e languida degli anni ’30, del commissario Ricciardi; una nuova serie che introduce molti nuovi personaggi, tutti con un passato greve, una vita nascosta o parallela e un soprannome che li definisce. Personaggi con i quali, però, si entra immediatamente in empatia perché in loro c’è umanità, c’è sofferenza, c'è impegno e amore per il proprio lavoro.

Pierwsza odsłona cyklu z inspektorem Giuseppe Lojacono urzekła mnie iście włoskim temperamentem i tajemniczym, mrocznym klimatem. Dlatego też długo nie trzeba było mnie namawiać i bardzo chętnie sięgnęłam po drugą odsłonę cyklu pióra Maurizio De Giovanni pod tytułem Bękarty z Pizzofalcone.

Śnieżne kule.
Żona znanego i bogatego notariusza zostaje odnaleziona martwa we własnym domu. Brak śladów włamania czy śladów walki wskazuje na to, iż ofiara dobrze znała swojego oprawcę, który do morderstwa wykorzystał jedną szklaną kulę z jej kolekcji. Czyżby uwikłany w romans notariusz postanowił pozbyć się żony?

Na te i inne pytania odpowiedzieć będzie musiał inspektor Giuseppe Lojacono, który wraz z kilkoma równie „mile” widzianymi funkcjonariuszami z innych placówek, zostaje oddelegowany do komisariatu w dzielnicy Pizzofalcone, by po narkotykowym skandalu, w jaki wplątała się poprzednia ekipa przywrócić dobre imię placówki.

Czy lawirując pomiędzy politycznymi zagrywkami, „bękarty” udowodnią swoją przydatność, rozwiązując wręcz beznadziejną sprawę i nie dopuszczą do zamknięcia komisariatu?

Ciągnie się jak makaron…
Muszę przyznać, iż początek mnie absolutnie mnie nie zachwycił. Ciągnął się niemiłosiernie (jak ten włoski makaron ;)) i miałam wrażenie, że autor za wszelką cenę postanowił uśpić czytelnika swoimi wypocinami.

Na szczęście, gdy „bękarty” wkraczają do akcji, pojawiają się co rusz mylne tropy i równie ciekawe wątki poboczne, to od razu da się również wyczuć ten charakterystyczny, ciężki klimat przesiąknięty iście włoskim temperamentem.

Ekipa.
Do tego sami bohaterowie, pełni niedoskonałości z bardzo ciekawymi charakterkami oraz niezwykłymi problemami, dodają całej historii smaczku. Sprawiają również, że tej bardzo enigmatycznej ekipie chce się kibicować, poznawać problemy i po prostu pozostać z nimi na dłużej.

Podsumowując. Pomijając bardzo słabiutki początek, jestem usatysfakcjonowana i mogę powiedzieć, że Bękarty z Pizzofalcone Maurizio De Giovanni to dobry, klimatyczny kryminał, bez zbędnego rozlewu krwi, z dobrze skonstruowaną zagadką i bardzo ciekawymi bohaterami. Polecam i czekam na kolejne spotkanie z „bękartami”. :)

http://unserious.pl/2019/08/bekarty-z...

Pur ricordando vagamente la storia dal primo episodio della serie TV, non ricordavo comunque chi fosse l'assassino della signora Cecilia De Santis, a riprova che nei gialli seriali quello che ci rimane impresso di più è comunque la trama orizzontale e non il caso specifico che si conclude nell'arco del romanzo (a questo proposito, Manzini è stato tanto bravo da inventare il caso che si spalma in orizzontale anche su più di due libri, per fidelizzare ancora di più il lettore, che diventa un autentico addicted, a giudicare dalle recensioni che leggo qui su Goodreads, OK, fine dell'excursus, qui stiamo parlando di De Giovanni).
I Bastardi di Pizzofalcone sono una squadra di poliziotti emarginati, esiliati in quel commissariato perché indesiderati negli altri. Anche il loro nome è un rifiuto riciclato di coloro che li hanno preceduti, dei poliziotti corrotti che hanno rimesso in circolazione droga sequestrata alla camorra per arrotondare, e che fa guardare a tutto il commissariato con sospetto, sebbene gli unici due reduci della vecchia squadra siano usciti pulitissimi dalle indagini.
Se l'ispettore Lojacono spicca per la sua arguzia (come già aveva fatto ne Il metodo del coccodrillo), gli altri, pur avendo problemi caratteriali e familiari, sono comunque altrettanto attivi nelle indagini, che non si limitano all'omicidio di Cecilia De Santis, e che ci permettono di affacciarci nelle loro vite, che costituiranno poi la trama orizzontale della serie. E forse, lavorare gomito a gomito con persone simili o diverse, li aiuterà a smussare gli angoli più duri e problematici dei loro caratteri.

Maurizio De Giovanni scrive d'incanto. Anche questo libro, il primo della serie di Pizzofalcone non delude le aspettative, ma lui non delude mai i suoi lettori.
La bellezza di un giallo sapientemente mescolata alla bellezza del noir, che va a scavare nella psicologia delle persone.
Un crimine da risolvere, ben sette personaggi con un carattere e un passato "importante" guidati con maestria dalla penna dell'autore, con lo sfondo della sua amata Napoli.
Una storia di amore, odio, gelosia, giustizia, ingiustizie e tanto altro.
E il commissariato di Pizzofalcone, destinato alla chiusura rivive.
Ascoltato in audiolibro e consigliato.

Tikrai šįsyk tai nebuvo detektyvas, kuris labai kaustė dėmesį. Naujo komisariato darbuotojams išpuolė kelios užduotys, kurias reikėjo ištirti, bet truko pačiai veiksmo ir net karšto italų būdo. Viskas greitai ištirta, kai ką ir pati nuspėjau, nors ko tikiuosi iš detektyvo - nenuspėjamumo, jo tikrai buvo mažai.

Visiškas serialas! Knyga tiesiog alsuoja pietų Italijos dvasia. Skaitau ir atrodo, kad vaikštau siauromis, purvininomis Neapolio gatvelėmis ir užkaboriais. Ir tikrai nustembu, pasirodo, ten taip dažnai lyja ir siaučia audros.

Korupcijos skandalas. Kaip gi italai be korupcijos, skandalų, mafijos ir makaronų? Jiems tai įaugę į kraują. Po skandalo visi picofalkonės komisariato pareigūnai atleidžiami ir į jų vietą stoja labiausiai visoje šalyje nepageidaujami tyrėjai. Pastarieji bando sugrąžinti šunsnukiams skaidrią reputaciją.

Žinoma, naujokai netobuli: Lojakono biografiją temdo incidentas su informatoriumi, Romanas dažnai nesitvardo, pareigūnė Di Nardo apsėsta ginklų, o Aragona vairuoja kaip beprotis. Komisariato senbuviai Pizanelis ir Kalabrezė persekiojami savų demonų. Bet, žinote, visus juos vienija bendras tikslas: noras ištirti malonios, senyvos damos žmogžudystę ir įrodyti aplinkiniams, kad jie ne ką prastesni pareigūnai, nei kituose komisariatuose dirbantys žmonės, o gal net visa galva geresni.

Man patiko beveik viskas! Po visų skandinaviškų trilerių jau buvau išsiilgusi tradicinio detektyvo. Sužavėjo išsamiai sukurti personažų portretai, kur pasakojamos jų asmeninės gyvenimo patirtys, santykiu krizės, vaikystės traumos. Džiaugiuosi, kad knygoje jiems visiems pakako vietos. Tokiu būdu veiksmas vystėsi greitai, buvo sukurtos net kelios siužetinės linijos, kurios dar labiau įtraukė į Picofalkonės komisariato gyvenimą. Mano dėmesį labiausiai patraukė paslaptingas savižudybių tyrimas, ypač po to kas nutiko visiškoje knygos pabaigoje. Labai laukiu šios knygų serijos tęsinio.

Tiesa, vienintelis dalykas, kuris man šiek tiek užkliuvo, tai pareigūnės Di Nardo scena porno klube. Ji nėra bloga ar šokiruojanti. Man ji pasirodė truputį juokinga, bet bendro įspūdžio tikrai nesugadino. Ir kaip gaila, kad žudiką įminiau jau knygos viduryje.

Vertinu 4.5/5 ir rekomenduoju tiems, kas pasiilgote visiškai tradicinio detektyvo, be skandinaviškos tamsos, šalčio ar kraujo upių.

Pritariu nuomonei, kad tai klasikinis detektyvas. Su labai paprasta žmogžudyste ir paprastais siužeto vingiais. Knyga tikrai nieko nenustebins, ypač tų, kas perskaitė dešimtis detektyvų.
Bet aš knygai dedu pliusiuką. Už tai, kad paprastai. Kad gyvenimiškai. Šiek tiek pavargau nuo skandinaviškų detektyvų, kur maniakas įmantriai nužudo kelias aukas (nepamenu, kad gyvenime tai būtų taip įprasta ir kasdieniška, kaip knygose), būtinai viską taip kruopščiai apgalvojęs ir ruošęsis 10 metų, kad pagauti jo beveik neįmanoma. Ai, nebent tyrėjas su juo turi kokį nors ypatingą santykį. O jis būtinai turi. Žodžiu, ta baisi skandinaviška abra kadabra, kuri nusibosta, nes keliauja iš knygos į knygą.
Šioje knygoje viskas paprasčiau. Suburta nauja komanda, viena žmogžudystė, kelios paralelinės istorijos. Viskas. Per 3 dienas neįvyksta daug įvykių. Mačiau komentarą, kad pritrūko veikėjų ir jų gyvenimiškų peripetijų išplėtojimo. O man nepritrūko. Nes gyvenime taip nebūna, kad per 3 dienas ir bylą išnarplioji, ir savo gyvenimą išnarplioji. Gyvenimas - sudėtingesnė kebeknė. Man ši knyga kaip įžanga. Supažindinimas su veikėjais, kuriuos dar sutiksim. Ir būtinai sužinosim, kaip toliau susiklostys jų likimai. Lyg serialo pirma serija.
Vienintelis dalykas, kuris tikrai kliuvo - nuovados likimas. Nu baikit, taip tikrai nebūna, kad surenka naują komandą, o tada iš karto po 3 dienų sprendžia visos nuovados likimą. Ir aišku galutinis sprendimas priklauso nuo vienos vienintelės bylos. O jei ji nebūtų nugriuvusi per tas 3 dienas? Kas tada? Ačiū, vyrai ir moterys, už tas 3 dienas, skirstomės. Hm, sakykim...

Jau taip nusistovėję, kad skaitome žiaurius skandinaviškus ar angliškus trilerius, kur nusikaltimai vienas už kitą žiauresni, seka vienas kitą serijomis. Ir kai sutinkame inteletualų, lėtą detektyvą, pajaučiame - och, kažkas ne taip. Bet tada atsiputi ir mėgaujasi.

Įvykdomas nusikaltimas - turtingos ir įtakingos notaro žmonos nužudymas. Na, o bylą pradeda nagrinėti Picofalkonės komisariatas, kuris yra ant uždarymo ribos. Čia surinkta komanda iš įvairių nepritapėlių, kurie neįtiko kituose komisariatuose. Inspektorius Lojakonas geras policininkas, tačiau turi dėmių praeityje. Su juo kartu dirba pavojingai vairuojantis jaunesnysis policininkas, ginklus mėgstanti jaunoji policininkė ir kiek kumščių neprilaikantis kolega Romanas. O kur dar du senbuviai, spalvingos asmenybės...

Bylos narpliojimas maišėsi su vekėjų asmeninėm peripetijom. Ir tikrai nepabodo skaityti. Nors byla elementari ir visa tyrimo kryptis buvo nuspėjama, detektyvč buvo malonu sekti. Vis dėl to, nustebino atomazga. Tikra atgaiva po serijinių žmogžudysčių.

Na, o labiausiai patiko itališka nuotaika. Visur alsavo Neapolio karštis, kriminalinis pasaulis. Neapsieita ir be humoro. Veikėjai vienas kitą papildė ir buvo tikra keistuolių rinktinė. Rašytojas nemažai skyrė supažindinti kuo jie gyvena, kas dedasi už komisariato ribų.

Rekomenduočiau tiems, kas nori "teisingo" detektyvo ir šiek tiek itališko prieskonio kasdienybėje.

Kiek nuvylęs reikalas.
Turim susikompromitavusį komisariatą, į kurį permetami visokie dėl vienų ar kitų priežasčių nepatogūs ir nepageidaujami kituose padaliniuose policininkai. Taip ir susiformuoja tas naujasis Picofalkonės komisariato sąstatas – tie patys šunsnukiai iš pavadinimo.
Turim tris detektyvines linijas, iš kurių dvi (senų žmonių savižudybių banga ir įkaltinta mergina) niekur nenuveda. Savižudybių linija galėtų tapti atskira nebloga istorija, bet čia ji tik šiaip – tep-lept, ai, bus gerai. Įkalintos merginos linija gi nuveda nebent į padūsavimus, koks tas gyvenimas neteisingas.
Centrinė byla – advokato žmonos nužudymas – jau tiriama nuodugniau, bet irgi kažkaip viskas be ypatingos ugnelės.
Ką turim padaryta gerai – tai personažus, jų istorijas. Bet ir čia bėda – visos personažų arkos niekur nenuveda, niekaip neišsisprendžia. Gaunam tokią momentinę nutrauką – va, žiūrėkit,kaip yra – ir tiek. Jokio vystymo, jokio judesio.
Trys iš penkių. Ir tie skysti, kaip parduotuvės grietinėlė.

NUOTAIKA perskaičius knygą – pažintis su itališku detektyvu nenuvylė: laukiu tęsinio, kuris jau pasirodė knygynuose. Užkabino ne tiek detektyvinės linijos, kiek stiprus herojų istorijų užtaisas.

Be ryškių posūkių, didelės įtampos (bet tai visiškai nesumenkina skaitymo malonumo) atskleidžiamos trys detektyvinės linijos: surandamas notaro žmonos žudikas; paaiškėja, kas žudo senolius, imituodamas savižudybes; išaiškinama bute „įkalintos“ jaunos merginos istorija.

Serialas (Neapolio niekšai) nekabina https://www.youtube.com/watch?v=27wxs....

Nenušaunamų siužetų laida: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2...
Yra ir kritikuojančių knygą: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2...

Knyga, kurią skaičiau lėtai, ne, netodėl, kad neįdomi, bet užgriuvo daug darbų, o paskui nebuvo noro kažką išvis skaityti... bet kai pabaigiau, galiu sakyti, kad man patiko šis detektyvas, pagrindinės siužeto linijos pabaigos nesitikėjau tokios, net neįtariau, bet čia minusas tikriausiai buvo, kad norint pabrėžti, kitas istorijas, pagrindinę atrodo, kad šiek tiek atmestinai ir paprastai išsprendė.🤷‍♀️
Labai nustebino "savižudybių" istorijos pabaiga, įsivaizduoju, kad turėtų būti tęsinys apie jas, nujaučiu, kad būtų įdomu🤔
Bet šiaip šie "Picofalkonės šunsnukiai" mane sužavėjo, kiekvienas jų, visi įdomus veikėjai su savo gyvenimais, savom problemom.
O kaip dabar suintrigavo ieškoti ir žiūrėti serialą 😁

Primo appuntamento, quasi per caso, con i bastardi e il loro commissariato. A dire la verità ero un po’ scettica, non è il genere di lettura che generalmente prediligo, ma ho trovato un giallo finalmente sensato (!), un’ambientazione familiare e dei personaggi che, se non troppo strutturati in questo romanzo, andranno sicuramente a crescere nei successivi. Mi piace l’idea di queste pecore nere con un animo bianco, ognuno con i suoi pregi e i suoi difetti e sbirciare nelle loro storie è stato piacevole.
L’assassino? Uhm… questa volta ci sono andata vicinissima.

Crime fiction isn't my usual choice, but I've been reading Italian literature in the past week, and since this is also set in Naples and came from Europa Editions, I decided to take a break from the more literary style and read this novel classified as 'world noir' (a tribute and new imprint dedicated to the best in international crime fiction).

A quick look up talls me that noir fiction has its roots in hard-boiled fiction ( a tough, unsentimental style American of crime writing) where the protagonist is often an outcast, alienated.

In fact the entire team at the Pizzofalcone precinct in Naples fit that mould, the place was about to be closed down, due to the entire previous investigative branch on suspension due to being implicated in a crime, the precinct may still be shut down, depending on how this new team of misfits work together and whether they succeed.

All of them have been transferred from their previous workplaces, renegades who are unwelcome where they currently are, involved in some kind of misdemeanour - although in the case of Inspector Lojacano, who becomes the lead investigator of the new murder case, he was both specially requested due to his reputation and passed on without regret, due to allegations of corruption that have tainted and alienated him, since he showed everyone up in his last case by solving it while everyone else was looking in a different direction.

He is new to Naples, he has a teenage daughter he is worried about, a pizza waitress who is eyeing him up and a high ranking magistrate whom he daydreams inappropriately of.

The wife of a notary is found dead in their apartment with no forced entry and so they set to and investigate, introducing us to various elements of working and non-working Neapolitan life, including an elderly woman who sits at her window all day, every day and is suspicious about the new occupant of an apartment opposite her, a beautiful young woman also never leaves her apartment.

We are also introduced to the obsession of the policemen Giorgio Pisanelli, who collects information about all the recent suicides in the precinct, convinced there is a connection between them and that they are not suicides.

It's a reasonably paced, intriguing read, with some alternate chapters written in italics, portraying characters who may be suspects, characters who are indeed trying to hide something, so this narrative adds to the mystery and has the reader trying to guess who it might be.

I actually really enjoyed it because even though I didn't guess the great revelation at the end, I appreciated that it wasn't overly full of twists, and neither was it completely obvious.

The team made interesting and slightly quirky characters, that should continue, since the resolution of this crime should serve to keep the precinct open and these loners seem to make a good team.

Puikus detektyvas! Ypač jį įvertinau po paskutiniu metu į rankas patekusių vidutiniškų ir nesudominusiųdetektyvinių knygų.

Ir nors jame galėjau rasti detalių, prie kurių kitame detektyve kabinėčiausi (truputį šabloniški detektyviniai veikėjai, pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas inspektorius Lojakonas - nors ir yra puikus bei sąžiningas tyrėjas, bet nepritampa sistemoje,taip pat nemažai dėmesio skiriama ne detektyvinei linijai), bet čia nesinori to daryti, nes viskas kartu (arba/ir nepaisant kažkurių detalių) čia labai gerai veikia.

Didžiausia knygos stiprybė man pasirodė jos personažai (nors ir šabloniški, bet vis tiek įdomūs), po truputį besiklijuojantysį vieną komandą. Man patiko, kad ne viskas čia pastatyta ant pagrindinio veikėjo Lojakonoir kad autorius taip pat daug dėmesio skiria kitiems atskalūnų komandos nariams - senbuviams Pizanelei ir Kalabresiuibei naujokamsDi Nardo ir Aragonai. Kiekvienas jų turi savo charakterį ir istoriją (kas bando atkurti santykius su paaugle dukra, kas tvarkosi su savo agresija, kas gyvena dvigubą gyvenimą ar gedi), dėl ko jie tampa įdomūs ir simpatiški.

Taip pat nuobodžiauti neleido trys atskiros detektyvinės linijos (tiesa, viena iš jų buvo nelabai detektyvinė). Įdomiausia iš jų man pasirodė ne pati pagrindinė (turtingos, ramios šeimosmoters žmogžudystė), bet šalutinė - niekam nerūpinčių, paslaptingų savižudybių detektyvinė linija, kurią tiria Kalabresis. Atrodė, kad ji turi daug potencialo kitose serijos knygose išsivystytiį labai įdomų tyrimą su neįprastu serijiniu žudiku. Knygos pabaigoje dėl jos laukė nemenka staigmena, kuri pakoregavo mano lūkesčius, bet aš vis dar susidomėjusi, kas bus toliau.

Be abejonės skaitysiu seriją toliau, tikiuosi, kad leidykla paskubės su kitais serijos vertimais - kol kas išverstos tik 2 serijos knygos iš 11:(

Genuinely engagig and beautifully written crime drama. Full review to follow.

Un vero talento, se è tale, è in grado di sperimentare e innovare pur mantenendo sempre quelle che sono le sue perle, i suoi punti di forza. E Maurizio de Giovanni, fra le penne più capaci che passano nelle mia libreria, ha dimostrato ancora una volta di essere un vero talento. Partendo dal modello del suo amato Ed McBain, ideatore del police procedural, in “I bastardi di Pizzofalcone” De Giovanni dà vita a una vera e propria crime story con distretto all’italiana, una storia che invece di avere un unico protagonista, ne ha ben sette: i poliziotti del distretto napoletano di Pizzofalcone appunto, denominati “bastardi” poiché sono stati lì inviati per sostituire altri poliziotti che si erano precedentemente macchiati di un grave reato. Tutti e sette nascondono un mistero, tutti e sette hanno qualcosa da cui volersi redimere, tutti e sette ricercano riscatto; fra di loro spicca l’ombroso Giuseppe Lojacono, detto “Il cinese”, già incontrato nello splendido romanzo “Il metodo del coccodrillo”. E ai Bastardi l’occasione si presenta ben presto, quando la moglie di un ricco notaio viene rinvenuta cadavere nel suo soggiorno, la testa fracassata da una palla di vetro contenente una ballerina jamaicana mente suona l’ukulele, la stessa palla, macabra e beffarda nella sua finta allegria, riprodotta nella copertina. E inizia così la caccia all’assassino, in quella Napoli così variegata, colorata, macchiata d’ombre e squassata da una violenta bufera che l’autore descrive con le sue solite profondità e completezza. Scompaiono dunque Ricciardi e il suo “fatto” così come scompare l’ambientazione anni ’30, ma ciò che non scompare mai è la bellezza, pura, totale, inebriante, della prosa cristallina di De Giovanni, che ti avvolge come una coperta d’inverno, riscaldandoti, cullandoti, facendoti scoprire o riscoprire il piacere della vera lettura. Nemmeno la capacità dell'autore di esplorare le passioni umane, dalla cupidigia all'amore passando per la gelosia, l'alterigia e la possessione, cambia, e con essa la pittura a tuttotondo dei personaggi, tanto vivi, tanto deboli e forti...e come nella serie di Ricciardi avevo il mio preferito, ovvero l'innamorata di Ricciardi, Enrica, anche qui ho individuato il mio personaggio prediletto: Letizia, l'oste amica di Lojacono, che mentre lo consola con un bel piatto di maccheroni e il cuore silenzioso ma traboccante di affetto, tiene d'occhio i suoi movimenti col magistrato Piras, a mio avviso nient'altro che trasposizione presente della femme fatale Livia della serie di Ricciardi. Essendo io molto affezionata a Ricciardi e al suo “fatto”, e ben consapevole che il modello di De Giovanni fosse McBain, autore del quale ho letto un solo romanzo che mi ha lasciata alquanto apatica, temevo che questi Bastardi di Pizzofalcone non mi potessero esaltare…e invece De Giovanni non delude proprio mai e, nella marea di letture di questa estate il suo romanzo è stato per me come una coccola che mi ha fatto sentire profondamente bene. Un balsamo, per il mio animo di avida lettrice.

Galiu pasakyti, kad man buvo keista skaityti detektyvą, kuriame kraujo buvo tiek mažai, kad pagal jo kiekį net nevadinčiau „Picofalkonės šunsnukių“ detektyvu. BET! Turiu įtarimą, kad tokį požiūrį man suformavo skandinavų detektyvų rašytojai, kurių baisiai stipriai supančiotose istorijose kraujas liejasi laisvai, o be to, atrodo, kad vienas su kitu nuolat rungtyniauja, kuris dar siaubingiau aprašys aukos persekiojimą ir žmogžudystę.

Tai va čia istorija kitokia :) Man kažkaip žmogžudystės tema čia net neatrodė svarbiausia. Savo pačios namuose randama notaro žmona, kuriai kažkas stiklo rutuliu (iš jos kolekcijos) suknežino galvą. Ir štai, ši dalis sujungė visus kitus, nepabijosiu pasakyti, puikius veikėjus!

Picofalkonės šunsnukių šutvė - statusą praradę pareigūnai. Vienas nesitvardantis, kita apsėsta ginklų, trečias spaudžia gazą kaip išprotėjęs, o ketvirto biografiją temdo incidentas su informatoriumi. Pridėkime kelis senbuvius, kuriems suteikiamas paskutinis šansas po korupcijos skandalo ir štai - puiki kompanija! Visi su savo istorijomis, visi žmonės.

Tai ir buvo įdomiausia - skaityti apie pareigūnų asmeninius gyvenimus, atrodytų, žmogžudystė buvo tik pretekstas sužinoti daugiau apie šias asmenybes. Ir labai man jautėsi Italijos atmosfera, kas tikrai pridėjo pliusą.

Confesso che non conoscevo né questa serie né il suo autore prima di vedere in tv la pubblicità del serial che ne è stato tratto. Ho deciso però di non vederlo e di leggere prima i libri, come faccio di solito. Beh, è stata davvero una bella scoperta. De Giovanni ha creato dei personaggi credibili e diversi uno dall'altro - ho molto apprezzato la cura nel farli parlare ognuno in modo diverso, come pure i vari comprimari presenti e le persone coinvolte nell'indagine - e li ha immersi in una Napoli dalle tante facce, una città difficile in cui muoversi ma che sa ancora regalare speranza a chi la abita. Veramente un bel romanzo anche nella costruzione della storia, leggerò di sicuro anche i seguenti, sono veramente curiosa di vedere come andranno avanti la vita e le indagini nel commissariato di Pizzofalcone.

Lengvai ir maloniai susiskaitęs detektyvas.

Kas padarė nusikaltimą, jau greitai numaniau, nes knygoje buvo primėtyta intarpų su užuominomis, bet kažkaip tas visiškai nenuvylė. Nustebino paralelinė „savižudybių“ linija, kuri oficialiai kaip ir nėra tiriama, bet pabaigoje išduodama, kas daro šiuos nusikaltimus.

Knygoje trumpai pasakojama apie kiekvieną komisariato darbuotoją, kuo jis tuo gyvenimo momentu gyvena, kokie rūpesčiai slegia, dažnai viskas parodoma jo akimis, bet tai padaroma neįkyriai ir nenuobodžiai. Skaitydama komentarus supratau, kad kai ką tokie veikėjų pristatymai nuvylė, nes pasirodė lyg betiksliai ir niekur nevedantys, lyg pirma serialo serija. Bet, kiek suprantu, taip ir yra – tai viena pirmųjų serijos apie Picofalkonės šunsnukius knygų, ir netgi ne pirmoji, o antroji knyga, tačiau lietuvių kalba bent kol kas išleista tik ši. O visai norėtųsi sulaukti ir daugiau.

Ho conosciuto i Bastardi di Pizzofalcone grazie alla serie TV e li ho trovati molto ben scritti, con personaggi interessanti che hanno alle spalle storie complicate (ma non inverosimili).

Il libro conferma in meglio quanto visto nella serie TV. I componenti del commissariato di Pizzofalcone ci appaiono subito come persone reali che ci sembra di conoscere e ai quali ci affezioniamo nel giro di poche pagine. L'ambientazione in una Napoli popolare è così realistica che sembra di essere lì a prendere gli schizzi di acqua marina trasportati dal vento...
La trama è godibile e avvincente pur essendo forse un po' poco originale.

Decisamente una lettura che mi ha lasciato la voglia di cercare gli altri libri della serie... De Giovanni, ci rivediamo presto...

4.5

Non me l'aspettavo, ma sebbene manchi l'ambientazione fascista mi è piaciuto moltissimo. Ho apprezzato sopratutto il tono corale del romanzo, la scelta di avere sette protagonisti con un percorso loro, e più di un caso in corso. Un paio di pomeriggi davvero ben spesi, in attesa del ritorno del Commissacio Ricciardi.

Skaitant apėmė nuojauta, kad tai tarsi įvadinė serialo serija. Susipažįsti su įdomiais veikėjais, jų bėdomis, o patys nusikaltimai lyg šalutinis reikalas. Bet tokį, kokį mielai pažiūrėčiau. Po to ant viršelio perskaičiau, kad taip ir yra. Ir net trys sezonai jau yra. Reiks knygos tęsinių paieškot.

Bello, piacevole e coinvolgente.
Bella l'ambientazione, belli i numerosi personaggi/protagonisti e bella la prosa.
Se non si fosse capito: mi è piaciuto e ne consiglio la lettura! :-)

Δυστυχώς παρατήρησα τη λεπτομέρεια και κατάλαβα ποιος είναι ο δολοφόνος αρκετά νωρίς, για μένα έτσι σχεδόν χαλάει την αναγνωστική εμπειρία. Νομίζω φαινόταν έντονα πως με αυτό το βιβλίο ξεκινάει μια "σειρά" και δεν ωφέλησε την ιστορία καθαυτή αλλά οι "Μπάσταρδοι" είναι ενδιαφέροντες χαρκτήρες και μερικά από τα παρεμβάλλοντα σε πρώτο πρόσωπο κεφάλαια είναι τόσο όμορφα.
Να διαβάσετε το The Crocodile.